MAKALIAUS KELIONIŲ STUDIJA
Ar biuras gali turėti tiek pat charakterio kaip geras prekės ženklas? Manau, kad gali. Ir net turėtų.
Kurdama MAKALIAUS kelionių studiją „Business Stadium“ septintajame aukšte, pirmiausia galvojau ne apie tai, kaip sukurti dar vieną gražų šiuolaikinį biurą. Norėjosi erdvės, kuri būtų atpažįstama, turėtų charakterį ir kalbėtų apie čia dirbančius žmones bei jų veiklą.
MAKALIAUS prekės ženklas yra energingas, žaismingas, susijęs su kelionėmis ir nuolatiniu judėjimu. Todėl ir interjeras negalėjo būti neutralus. Jis turėjo turėti savo balsą.
Šiame projekte tuo balsu tapo mėlyna. Ne „graži mėlyna“, o aiški interjero strategija. Su spalvomis interjere yra viena problema – jas labai lengva paversti dekoracija. Ji turėjo tapti pačiu interjero principu.
Tam turėjau ir labai gerą atspirties tašką – ankstesnį mūsų bendrą projektą, MAKALIAUS Lounge Vilniaus oro uoste. Ten sodri mėlyna jau buvo tapusi vienu iš prekės ženklo erdvinių atpažinimo ženklų. Todėl naujojoje kelionių studijoje spalvą nusprendžiau tęsti, tačiau ne kopijuoti ankstesnio projekto.
Tai, mano manymu, vienas svarbiausių dalykų dirbant su prekės ženklo interjeru: identitetą verta tęsti, bet nebūtina kartoti formos.
Mėlyna čia keliauja per grindis, sienas, užuolaidas, baldų plokštes ir net apšvietimo kuriamą atmosferą. Skirtingi elementai nėra vienodi, tačiau juos jungia tas pats spalvinis kodas. Taip spalva iš dekoratyvinio elemento tampa erdvės identiteto įrankiu.
Šiame projekte turėjau dar vieną įdomų uždavinį – panaudoti jau turimą biuro įrangą. Į naująją erdvę perkėlėme beveik visus senojo biuro baldus ir augalus. Išimtis – virtuvėlė ir vien knygų lentyna. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas praktinis sprendimas. Tačiau man jis tapo viena įdomiausių projekto dalių.
Kaip sukurti naują interjerą, kai didelė dalis daiktų jau yra sukurta ankstesnei erdvei?
Galima būtų viską išmesti ir pradėti nuo nulio. Tačiau šiandien, mano nuomone, architektas vis dažniau turi sau užduoti kitą klausimą: ką iš to, ką jau turime, galime panaudoti dar kartą?Todėl esamus baldus ir augalus traktavau ne kaip apribojimą, o kaip projektavimo medžiagą. Tvarumas man nėra vien apie „žalią“ medžiagą ar gražų užrašą projekto aprašyme. Suteikti baldams antrą gyvenimą dažnai yra daug prasmingiau nei ieškoti naujo baldo vien todėl, kad kuriamas naujas interjeras. Ir dar viena svarbi pamoka: tvarus sprendimas neturi atrodyti kaip kompromisas.
„Makališkumas“ – kaip jo neprarasti? Reikėjo sukurti kažką naujo, tačiau neprarasti to, ką pati vadinu „makališkumu“ – žaismingumo, energijos ir šiek tiek netikėtumo. Nenorėjau, kad naujasis biuras taptų tiesiog gražus, tvarkingas ir… pamirštamas. Todėl pasirinkau vieną paprastą geometrinį elementą – kvadratą.
Jis atsirado grindyse, sienose ir tekstilėje. Mėlynos grindų dangos detalės dėliojamos kvadratinėmis kompozicijomis, jų ritmą perėmė sienų plokštumos, o vitrininių langų zonoje tą pačią logiką pratęsė dieninių ir naktinių užuolaidų kompozicija. Kai kuriuose taškuose jos išdėstytos beveik kaip šachmatų lenta.
Kodėl tai veikia? Todėl, kad interjere kartais užtenka vienos aiškios taisyklės. Kvadratas čia nėra ornamentas. Jis tampa vizualine sistema, kuri sujungia skirtingus erdvės elementus.
Biuras, kuriame nesinori jaustis kaip biure. Dar vienas dalykas, į kurį šiandien vis dažniau atkreipiu dėmesį projektuodama darbo erdves – žmogaus savijauta. Biuras neturi būti vien vieta, kurioje telpa stalai, kėdės ir kompiuteriai. Sąmoningai norėjau mažiau biuro ir daugiau vietos, kurioje norisi pabūti. Todėl šviesa, tekstilė, akustika, augalai ir net spalvos intensyvumas tampa ne mažiau svarbūs nei pats darbo stalas.
Grindys, kurios turėjo ne tik atrodyti gerai. Grindų dangą rinkausi ne vien pagal spalvą. Biure ji turi atlaikyti kasdienybę. Čia vaikščiojama, stumdomos kėdės, vyksta susitikimai, žmonės ateina iš lauko. Todėl estetika turi susitikti su praktika.
Ir čia atsirado viena iš realių projekto situacijų, apie kurias gražiuose interjerų pristatymuose dažnai nekalbame. Viena pasirinkta danga jau buvo atvežta į objektą, tačiau ją teko keisti. Per kelias valandas reikėjo rasti naują sprendimą ir pasirūpinti, kad medžiaga spėtų pasiekti objektą. Tai viena iš interjero architekto darbo pusių, kurios nemato galutiniame kadre.
Architektūra nėra tik gražus vaizdas. Tai nuolatinis sprendimų priėmimas tarp idėjos, biudžeto, terminų, technologijų ir realios statybos.
Didžiausias projekto iššūkis? Mėlyna. Paradoksalu, bet didžiausias projekto džiaugsmas kartu tapo ir didžiausiu galvosūkiu.
Mėlyna. Pirmiausia reikėjo surasti tinkamą mėlyną kiliminę dangą. Užsakinėjau daugybę pavyzdžių, lyginau juos tarpusavyje ir stebėjau, kaip spalva keičiasi skirtingame apšvietime. Tuomet teko derinti sienų spalvą. Vėliau – dienines ir naktines užuolaidas. O galiausiai – baldų plokštes. Ir kiekvieną kartą reikėjo žiūrėti ne į vieną spalvą, o į visą spalvų grandinę. Spalvą reikia matyti šalia kitų medžiagų, natūralioje ir dirbtinėje šviesoje, skirtingu paros metu. Todėl šis projektas man tapo savotiška mėlynos spalvos laboratorija.
Jeigu reikėtų išskirti kelias svarbiausias šio projekto pamokas, jos būtų labai paprastos.
Pirma – identitetas neturi būti priklijuotas. Jei norime charakteringos erdvės, prekės ženklo spalvą, formą ar idėją reikia įtraukti į pačią architektūrinę kompoziciją.
Antra – nebūtina visko pirkti naujai. Gerai suprojektuotas interjeras gali prasidėti nuo klausimo, ką jau turime ir kaip galime tai panaudoti kitaip.
Trečia – kartojimas kuria vientisumą. Vienas motyvas, nuosekliai naudojamas skirtinguose erdvės sluoksniuose, dažnai veikia stipriau nei daugybė atskirų dekoratyvių sprendimų.
Ir ketvirta – spalva reikalauja drąsos, bet dar labiau – disciplinos.
Mėlynos čia tikrai daug. Tačiau būtent todėl ji turėjo būti labai tiksliai valdoma. Kai spalva pradeda kartotis grindyse, sienose, tekstilėje ir balduose, ji nustoja būti tiesiog spalva. Ji tampa erdvės architektūra.
Projekto autorė:
Architektė Aurelija Slapikaitė Jurkonė, „Aform Studio“ vadovė.
Fotografas: Leonas Garbačiauskas