Architecture: Daina Ferguson and James Ferguson
Interior Design: Aform studio
Photo: Gedmantas Kropis
Daugiau nei 1,5 metų bendravimo
Daugiau nei 5 000 nuotraukų (jų bus dar daugiau)
Apie 2 500 kv. m ploto
Daugiau nei 10 skirtingų dangų
Daugiau nei 50 išskirtinių baldų tipų
Daugiau nei 33 skirtingų tipų apšvietimo sistemų
Daugiau nei 210 rakinamų spintelių
Bet šįkart svarbu ne skaičiai, o pats projektas – erdvė kuriantiems, besimokantiems ir dirbantiems mokiniams, mokytojams ir visai jų bendruomenei. Į Tarptautinę Vilniaus mokyklos teritoriją koją įkėliau dar ten uoliai dirbant archeologams ir pastatų restauratoriams. Tuomet ji atrodė lyg sugriautas miestas, iš kurio liko tik griaučiai. Tada, dar 2019 metų pradžioje, negalėjau įsivaizduoti, jog labai greitai čia iškils moderni, šiuolaikiška, funkcionali ir, drąsiai galiu teigti, – labai skoninga mokykla.
Mokyklos išskirtinumas – šiuolaikiškas požiūris tausoti gamtą. Apgalvotos popieriaus panaudojimo galimybės, apšvietimo, šildymo funkcionalumas, natūralių medžiagų panaudojimas.
Padėkos žodžius tariu užsakovams, investavusiems į pastato kokybę, jo išskirtinumą ir originalumą: natūralaus medžio stalai susitikimų kambariuose, kavinės, mokymosi erdvėse, medinės kėdės susėsti pietų prie bendro socialinio valgomojo stalo. Kad daiktai ilgiau tarnautų ir nereikėtų jų keisti naujais, tam tikrose vietose panaudotos baldinės plokštės. Tačiau daugiausia baldų pagaminta iš medžio lentų ir iš natūralios faneros.
Įvairūs iššūkiai ir sprendimų paieškos vedė prie neįtikėtinų rezultatų: pavyzdžiui, lyg ant žemėlapių kontūrais drėkstančių Senamiesčio sienų buvo įkomponuoti augalai. Džiaugiuosi išsaugojusi Senamiesčio palikimą – senas plytų mūro sienas, ne tik puošiančias koridorius, bet ir jungiančias privačią mokytojų darbo erdvę antrame aukšte. Neramino ir tai, kad, statyboms įpusėjus, vaikštant po klasių erdves, jos atrodė pernelyg tamsios. Tad, siekiant išgauti natūralią šviesą, kad kuo daugiau jos kristų mokymosi erdvėse, taikyti įvairūs interjero sprendimai.
Kiekviena detalė mokykloje ypatinga:
Įėjus į pastatą patekama į registratūrą, kurios erdvei kurti panaudoti mokyklos (buvusio „Pergalės“ saldainių fabriko) pastogėje rasti balkiai.
Mokyklos širdyje – atriume – įrengtos akustinės panelės sukuria puikią akustinę atmosferą. Anot šios srities specialistų, „pagal skaičiavimus pataikėme į dešimtuką“.
Asmeninius daiktus galima pasidėti ant natūralių pušies rąstų arba užrakinti juos iš faneros pagamintose spintelėse.
Kūrybiniams mokinių darbams eksponuoti iš mokykloje rastų balkių sukurtos degintų ir vaškuotų (kartu sujungtų arba atskirai grupuojamų) balkių instaliacijos.
Iš lavos akmens pagaminta mokyklos kavinės praustuvė dar viena interjero detalė, funkcionaliai papildanti valgomojo erdvę.
Išskirtinis mansardinis aukštas, kuriame pamokas mokiniai gali ruošti patogiai įsitaisę foteliuose arba tiesiog ant kilimo.
Rakinamų spintelių ,,Lockerių’’ skylutės primenančios kažkokį baltų raštą, išties yra kurtos tam, kad spintelei nereikėtų rankenos ir kad ji vėdintųsi.
Viešos erdvės mokytojams dirbti kartu arba atskirai.
Fotolaboratorija, kurioje gali ryškinti savo analoginės fotografijos nuotraukas.
Unikali, daugiau kaip 100 kv. m dizaino studija.
Tarptautinė Vilniaus mokykla – kūrybinga, drąsi mokykla, padedanti realizuoti siekius. Tai – erdvė, kurioje ne tik draugiškos erdvės, bet ir visa bendruomenė kartu su administracija skatina kurti, pasitikėti.
Man svarbiausia buvo ne sukurti gražų foną pamokoms. Norėjau, kad pati erdvė padėtų mokytis skirtingais būdais.
Šiai minčiai labai artima Davido Thornburgo knyga „From the Campfire to the Holodeck“. Joje aprašoma, kodėl mokymuisi reikia skirtingų erdvių: vienur klausomės ir dalijamės žiniomis, kitur diskutuojame, dar kitur atsitraukiame, susikaupiame ar praktiškai išbandome tai, ką išmokome.
Todėl mokyklą kūrėme ne kaip vienodų kabinetų seką. Tai veikiau mokymosi kraštovaizdis, kuriame vaikas gali judėti tarp skirtingų būsenų ir veiklų.
Amfiteatras – Campfire. Centrinį amfiteatrą galima suprasti kaip laužavietę. Tai vieta, kur žmonės susirenka klausytis, stebėti, dalytis žiniomis ir patirtimi.
Klasės – Watering Hole. Klasėse norėjome lankstumo. Mokymasis nebūtinai vyksta visiems sėdint vienoda kryptimi ir žiūrint į vieną lentą.
Mansarda – Cave. Trečiojo aukšto mansardoje atsiranda visai kitokia nuotaika. Žemesnės lubos, kilimas, foteliai ir galimybė įsitaisyti neformaliai sukuria erdvę, kurioje galima atsitraukti nuo bendro šurmulio.
Mokymasis gyvenime. Fotolaboratorija, dizaino studija, kavinė ir koridoriai. Thornburgo knygoje yra dar viena svarbi metafora – „Life“. Tai vieta, kurioje žinios pritaikomos praktikoje. Mokykloje ši idėja atsiskleidžia ne vienoje patalpoje. Ji gyvena fotolaboratorijoje, muzikos įrašų studijoje, kavinėje, plačiuose koridoriuose, mokinių darbų ekspozicijų vietose ir kitose bendrose erdvėse.
Holodeck – visa mokykla kaip galimybių sistema. Jeigu reikėtų apibendrinti Thornburgo teorijos panaudojimą šiame projekte, sakyčiau, kad svarbiausia buvo ne sukurti penkias atskiras erdves pagal penkis pavadinimus.
Bet projektas neužbaigtas, jis kasdieną pildosi, kasdieną jame verda gyvenimas, po kurio laiko čia atsiras įrašų studija, po kelių mėnesių apsigyvens meno kūriniai ir mokyklos erdvės bus dar įdomesnės, kviečiančios…
Tekstą Redagavo: Agnė Bolytė